Grįžus į Lietuvą, pasuko kūrybos tik reklamoje keliu, pradedant nuo Atomic garden kursų. Per šį trejų metų laikotarpį susipažinau su savimi ir supratau kas man netinka ir kaip yra skaudu kurti pagal užsakymą įrodinėjant kad esi teisi pagal save. Tikrai auč. 

Tuomet sekė keli metai grafinio dizaino freelanco - kas buvo atgaiva atgaivėlė nuo reklamos. Nors aišku buvo visko - teko pasimokyti savi-vadybinti projektus, išsikalti bapkes ir dizaininti pakuotes. Daug mielesnis kūrybos etapas, daugiausia bravoras apynys dėka, kuriam kūriau pakuotes. Taip pat dėkoju BlackFlorence komandai už jaukiausius grafinius projektus - batonėliai Tundra, Startuper’s smoothies ir kavos puodelių serija.

Iš kūrybinio perdegimo padėjo išeiti ir labai neįsipaišanti, bet be galo mylima slidinėjimo instruktorės patirtis - du metai gryno oro, sniego, kalnų ir judėjimo. Dabar matau, kaip patirtis dirbant su vaikais gydė mano sutryptą kūrybišką vidinę dalį - kūriau pasakas, o ne vaizdus, ir niekas man nesakė, kad reikia kitaip, o tik džiaugėsi ir žiūrėjo išsišiepę, kai ėjome paragauti kokio skonio gi yra Stubaier ledynas (Austrija). 

Vėliau Aleksandrai užsinorėjo labiau apčiuopiamo ir objektyvesnio profesinio kelio - pavargo įrodinėti kūrybos vertę, pavargo kovoti su vėjo malūnais. Todėl pradėjo studijuoti UX dizainą (taip, tą patį, kuris prieš keturis metus atrodė nuobodus) kuris pasirodė labiau atsiribojęs nuo asmeninės kūrybos ar pastatytas ant vartotojų patirties, atsiliepimų ir duomenų. Čia ji ir tęsia darbus dabar dirbdama su Vinted Go paštomatais, kurie pradėjo savo plėtrą ne kur kitur o Prancūzijoje - Bonjour, Paris! Čia ji tyrinėja, kaip kūryba atsiskleidžia komandoje, ko reikia, kad žmonės atsivertų kūrybai ir atpalaiduotų vidinį kritiką. Kaip ir kokia kūryba egzistuoja korporacijoje.