Vasaros rezidencija. Eksperimentas
Vasarai išsinuomojau studiją Baltas Kubas iš menininkės Kunigundos Dineikaitės.
Ar aš ieškojau studijos? Ne
Ar man jos fiziškai reikėjo? Ne
Ar norėjau? Tikrai tikrai TAIP
Penkios dienos iki gaunant raktus net nežinojau, kad vasarai turėsiu tokį eksperimentą. Netyčia facebook grupėje pamačiau skelbimą apie pernuomojamą studiją. Man nerūpėjo nuotraukos, kažkodėl patraukė aprašymas. Kažkas jame užkabino apie gerą atmosferą ir jaukią nuotaiką. Nustebau, kai Kunigunda iškart pakvietė apžiūrėti. Atėjau tiesiai į vaikų dailės užsiėmimą. Tarpuose pasakojant man apie studiją buvo “mokytoja, man dar reikia popieriaus”, “o ką man šiandien piešti?”, “ką reiškia laisva tema?”. Žavu, ne kitaip. Apžiūros ėjau be lūkesčių, o namo grįžau su dideliu užsidegimu - AŠ NORIU.
Kitą dieną šventėm su vyru vestuvių metines. Su vaizdu į Katedros bokštą pasakojau savo idėją ir abejones, lydinčias kartu. Galima sakyti jo palaikymo ir supratimo dėka ryžausi šiam eksperimentui. Ačiū tau, Mantai.
Susivokiau, kad nelabai kaip save pristačiau Kunigundai - pati nebuvau išsigryninus nei kas esu, nei ką veiksiu. Sakiau tik “čia mano dovana sau”. Ką žmogus, ruošiantis perduoti savo numylėtą studiją kitam į rankas, galėtų pagalvoti? Teko paruošti išsamesnį pristatymą apie kūrybą, užsiėmimus ir koučingo sesijas.
Labai jaudinausi, kol laukiau atsakymo. Ir galų gale sulaukiau! Pasirinko mane. O dievai, kiek džiaugsmo!!! Atrodo, tikrai išmušė visus saugiklius!
Na ir prasidėjo eksperimento kalneliai. Įžengus į tuščią baltą studiją erdvė greitai užsipildė idėjomis - tapyti, vesti užsiėmimus, koučingo sesijas. O kas jei leisiu kažkam padaryti savo asmeninę parodą? O gal dar rengti kassavaitinius kūrybos vakarus - tiems kurie nori išbandyti tapybą/kurybą?
Kaip ir kiekvienas procesas, šis irgi turėjo savo kalnelių.
Birželis buvo skirtas prisipratinti ir susipažinti su erdve. Daugiausia tapiau,kabinau savo paveikslus. Lyg žinodama - prieš metus užsisakiau nemažai didelių drobių. Jos daug laisviau tapėsi studijoje, palyginus su mano kūrybos kambarėliu namuose - yra erdvės atsitraukti - pamatyti iš tolo.
Liepą paskyriau grupiniams užsiėmimams. Labai norėjau pakviesti įvairias pažįstamų grupeles, bet nežinojau turinio. Ir bijojau aišku. Todėl, kaip išsigelbėjimą sau, pasiūliau Ievai M. Lukoic pravesti fraktalų sesiją mūsų koučingo ketveriukei. Win-win taip sakant. Kūnu pajutau, kaip smagu turėti žmonių savo studijoje! Todėl įsidrąsinau ir pakviečiau daugiau pažįstamų į savo kurtus ir vedamus užsiėmimus. Pasirodo, labiausiai nedrąsu buvo vesti meditaciją skirtą trečiai užsiėmimo daliai - kurioje apžvelgiame savo gyvenimą iš dabartinės perspektyvos, atsitraukdami stebime - koks jausmas gyventi savo gyvenimą ir paskui įprasminame drobėje. Taigi užsiėmimai buvo labai intuityvūs ir jausminiai. Pati kartu kūriau su žmonėmis, tikėdamasi, kad mano potėpiai išlaisvins ir kitus drąsiau bandyti spalvas ir dėmes.
Taip pat vyko ir koučingo sesijos, ir pati tapiau.
Ir matyt pavargau… tuo momentu buvo kalnelių žemiausias taškas.
Ligos, darbinių kelionių ir atostogų dėka atsitraukiau ir 3,5 savaites nekėliau kojos į studiją. Pastebėjau, kad iš didelio užsidegimo išeita iš krašto. Užsidegimas ir idėjos sukūrė kažkokį produktyvumo ir rezultato lūkestį. Todėl rugpjūtį atsipūčiau, pravedžiau kelias koučingo sesijas, paskutinį kolegų tapymą ir pradėjau palengva ruoštis uždarymo šventei.
Džiaugiuosi, kad pabandžiau. Ir džiaugiuosi - kad baigėsi. Nelengva investuoti į fizinę erdvę ir neturėti jai lūkesčių. Nelengva suturėti visas spirgančias idėjas ir sutalpinti jas fiziškai į vasarą su atostogomis, darbu ir poilsiu. Nelengva nuolat keisti kontekstą ir derinti įvairias veiklas vienu metu.
Bet ar verta?
Visu šimtu procentu.
Autentiško smalsumo vedama pasiryžtu nuotykiams, kurie daro mane laimingą.