Apie mane ir kūrybą
Labas! Esu Aleksandra, artstudioavp įkūrėja ir menininkė. Džiaugiuosi, kad apsilankei!
Geriausiai mane gali pažinti per kūrybą, kurią rasi štai šioje skiltyje. Kodėl pažinti? Nes tapau jausmus. Kiekvienas paveikslas yra jausmas, kuris mane aplankė vienu ar kitu momentu ar patirtimi. Paveikslų išraiškos niekada neplanuoju iš anksto. Taip, tikrai taip - tapyti jausmus nėra super-straightforward užduotis, o, bet, tačiau kitaip negaliu. Karts nuo karto pabandau nutapyti mintis - vidus tik atsako “BANALYBĖ”.
Užduotis pavaizduoti jausmus nelengva ir tuom, kad daug metų neleidau jų jausti. Blokavau, nes nepajėgiau. Labai gerai prisimenu savo vieną mintį, kai studijavau taikomąjį meną Tulūzoj (Prancūzija). “Mokslai faini, įdomu, įtraukia, bet aš tikrai negaliu būti menininke, nes mano gyvenimas toks ramus - be jausmų”. O vaikyti, kaip aš klydau! Jų buvo pilna, tiršta. Tik užrakinta.
Kaip ir visada būna - gyvenimas pats pramuša procesus kurie stagnuojasi. Psichologijos, kūno terapijos, kursų, meditacijos, jogos, kakavos, stovyklų ir dar visokių įvariausių woo-woo ir mokslo dėka pradėjau krapštyti jausmų šašą. Ir pasipylė. Nebuvo malonu. Bet kaip reikalinga tai tekančiai kurybos upei ir trokštančiai būti išreikšta.
Kada aš tapau? Patikslinkime: tapau menininke? Ar tapau meną? Abu. Atsakymas paprastas (banalus?) - kai jaučiu. Šiuo gyvenimo etapu pastebiu du momentus kai sėdu prie molberto. Pirma, kai jaučiu stiprius jausmus. Didį grožį, pyktį, liūdesį, vienatvę… Kartais net ir suraitytą jausmų kamuolį, kurio negaliu išpainioti. Antras momentas, kai sužadinu jausmus kurie man buvo svarbūs ar yra įdomūs patyrinėti. Per prisiminimus, atminties vaizdinius ar tekstus, raktažodžius. Pavyzdžiui, tas jausmas, kai lendu į šaltą rudeninį Tapelių ežero vandenį ir jaučiu sąmyšį - kūnas nesupranta, ar čia toks karštas, ar šaltas tas vanduo.
Pats procesas? Abstraktu, bet pabandysiu paaiškinti: laikau tą jausmą savyje, tepu dažus ir tikrinuosi, ar taip jaučiasi tas jausmas. Žiūriu į paveikslą (siunčiu signalą į vaizdą), ir kai jausmas iš paveikslo grįžtą atgal - matuojuos, ar gerai jaučiasi? Ar sutampa su pirminiu jausmu? Ar visiškai pro šoną?. Taip ir judu pirmyn: tepu, nutrinu, jaučiu, braukiu, išmozoju, paryškinu, atsitraukiu, jaučiu, vis tikrinuosi. Žingsnelis po žingsnelio.
O būna, kad nenoriu tapyti. Nė pro kur. Pasipriešinimas nors-tu-ką. Tai man reiškia, kad blokas dar gyvas - “saugau” save nuo jausmų išjautimo. Belieka priimti - būna visaip.