Paroda "Sielos vektoriai"

Kviečiu į retrospektyvią savo kelionės parodą „Sielos vektoriai“. Kelionė prasideda prieš 3 metus įsiklausant į vidinį šauksmą, vidinį sielos vektorių. Kūriniai – tai viduje besigrumiančių jėgų atspindžiai. Parodos klausimas - kaip suderinti viduje besigrūmiančias jėgas, todėl ir paveikslai turi po du pavadinimus - vienas kyla iš kūrybinės perspektyvos, o kitas iš šešėlio, iš vidinio kritiko.

🗓️Ekskursija su autore Sausio 3 d. 2026 17:00, renginys nemokamas

📍Elska coffee, Vilnius, Pamėnkalnio g. 1

Paroda vyksta iki Sausio 25 d., 2026

Apie kūrėją

Aleksandra – kūrybiškumo tyrinėtoja, tapytoja, dizainerė, koučerė. Baigusi taikomojo meno bakalauro studijas Prancūzijoje ir Lenkijoje, grįžta į Lietuvą įgyvendinti svajonę – kurti. Kūrybos procesas prasideda prieš ~3 metus ir veržiasi palengva kartu derinant kūno terapiją, psichologijos ir koučingo studijas, tapybos workshopus ir rezidencijas. Ši plati patirtis leidžia holistiškai reflektuoti apie kūrybos procesą, suteikiant saugią erdvę abiems poliams – kūrybai ir šešėliui

Paroda

Sielos vektorius – tylus ir gilus vidinis balselis, svajojantis, kad kūnas ir protas ryšis įgyvendinti vidinį šauksmą. Tačiau žengiant žingsnį link svajonės, aktyvuojasi jai priešpriešinis – saugumo, komforto zonos išlaikymo ir patogumo vektorius. Štai ir užprogramuotas vidinis konfliktas: inovacija prieš saugumą. 

Šešėlinė pusė aktyvuojasi ir kuriant šią pirmąją viešą parodą. Autorės trokštamas menininkės statusas pasirodo esąs vilkas avelės kailyje. Tai nesąmoningi spąstai, kurie sukausto baime ir nepasiekiamybe. Menininko statusas automatiškai paveldi socialinį ir kultūrinį kontekstą, kuris gali pasirodyti tolimas, o blogiausia – netgi sustabdyti nuo kūrybos. Juk šiuo atveju sielos vektoriaus impulsas buvo: kurti ir dalintis. Tačiau iš kažkur (pasąmonės?) atsiranda baimė neatitikti normos. Todėl procese autorė sąmoningai pasirenka vadinti save kūrėja. Taip pat šis dvilypumas atsispindi ir kūrinių pavadinimuose – kiekvienas turi dvi versijas.

Nagrinėjamas ir platesnis klausimas – kaip viduje suderinti priešpriešines jėgas? Kaip atrasti balansą tarp judėjimo į priekį ir saugaus komforto. Ar išvis įmanoma atrasti komfortą nepatogume? Ar apie tai yra kūrybiškumas – eksperimentavimas atsisakant lūkesčių rezultatui ir jaučiant saugumą procese. Jei vystome kūrybiškumą tiesioginiu pavidalu (tapyba, kūryba, rašymas, keramika…), gal kartu treniruojame atsparumą nežinomybei už konvencinės kūrybos ribų? Autorė svajoja – gal kūryba gali padėti gyventi?

Už nuotraukas ačiū Rugilei Ratkevičiūtei