Kuo panašūs koučingas ir kūryba?

Koučingo mokslo metu terapeutė Rasa Mažionienė (esu lankiusis pas ją kūno terapijos užsiėmimuose - tikrai rekomenduoju) uždavė man klausimą - kuo koučingas susijęs su kūryba ir kūrybiškumu? Niekada nesusimąsčiau, tačiau atsakiau nedvejodama - tai improvizacija. Mane pačią nustebino greitas atsakymas. Išrašant ranka suprantu, kad jiems abiems būdingi tie patys pamatiniai principai:

• Būti čia ir dabar. Kūryboje svarbu tam, kad jausčiau ką tapau ir tapyčiau savo jausmus, o ne minti, koučinge - kad būčiau su klientu palikus savo pasaulį už sesijos durų.
• Priimti tai, kas yra/ateina. Nesipriešinti ir nebandyti pakeisti kas dabar vyksta. Na, nesijaučiu šiandien super laiminga ir įsikvėpus, priimu savo būseną ir tuomet yra mano pasirinkimas - ar einu tai išlieti ant drobės, ar tiesiog pailsėti. Ypač svarbu su koučingu, juk niekada nežinau su kuo ateina klientas, kokius turi klausimus ir kas procese gali iškilti. Kartą viena klientė nenorą gilintis į situaciją išreiškė kaip nepasitikėjimą manimi per provokaciją. Na ir ką, negalėjau gintis ir sakyti, kad tai netiesa, nes tokia buvo klientės realybė. Galėjau tik priimti ir smalsiai patyrinėti per klausimas, kodėl tokios asociacijos kyla. Garsiai įvardinti dabartį, nepagražinant ir nenuslepiant, kritiška abiems užsiėmimams. Kartais ir kuriant tenka sau pripažinti “Aleksandra, dabar tu užsiimi pagražinimais, dailiai ir saugiai dėlioji potėpius, nes žinai, kad taip veikia”. 
• Neturėti lūkesčių. Ne kartą pastebėjau, neturint lūkesčių kūryba daug sklandžiau vyksta. Kad ir dabar, ruošiantis vasaros rezidencijos uždarymui studijoje Baltas Kubas, nesąmoningai kyla lūkestis - pabaigti kelis paveikslus parodai. Ir kai tik pradedu tapyti, kad užbaigčiau - vis nesiseka, vis nelimpa. Arba, kai didelė balta drobė laukia ir taip baisu pradėt, o šalia maži eskizai ant balto popieriaus liejasi kaip iš pypkės. Lygiai taip pat ir su koučingu, negaliu turėti lūkesčio, kokia bus sesija, nes nežinau. Turiu atmesti įsitikinimus, kaip yra geriausia klientui. Visa esmė - žmogus pats atsakingas už savo procesą ir renkasi, ką tyrinėti. Todėl aš tik einu šalia, reflektuoju ir klausinėju. 

Abu šie procesai reikalauja vieno - išbūti su nežinojimu ir nepatogumu. Kuo saugiau jaučiuosi, tuo labiau galiu atsipalaiduoti. O kuo labiau atsipalaiduoju - tuo saldesni kūrybos/koučingo vaisiai. Ir kad nesusireikšmint, vis primenu Rasos pasakymą “ne aš, o per mane”.

Nuotrauka paimta iš interviu su Ieva Pivorun